Apeigos

Tik žodžiai, sparnuoti, lapais pabyra į vėją
Tik žemė kraują sugers, žemė išdžiuti spėjo
It savo rankomis, visa kas gyva kviečia
Keliais į juodąją dirvą, pirštai žarijas liečia

Atvėrė žaizdą, sruva kraujas
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis
Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą
Protu pavergtą apakins širdis
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegryš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tiesiai į dangų, krinta iš rankų
Tik nespėja akis sužiūrėt
Kyla it liepsnos, užkeikimai ir burtai
Tylomis tolimos praeities
Aidi nuaidi, pavirsta į šaltį
Sustoja vanduo į ledą
Tiesiai į dangų, nuo barzdos
Paskutiniai midaus lašai

Atvėrė žaizdą, sruva kraujas
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis
Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą
Protu pavergtą apakins širdis
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegryš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tik toliai vingiuoti, suteka upem i prada
Tik menuo veliai numirs, menuo ramybe rado
Is tyro sulinio, sudrumstos akys sviecia
Rankos lyg Jievaro sakos, visa kas gyva kviecia